„Pelkių paviljonas Venecijoje“: pelkės jau nebebaugina, jos įkvepia ne tik gamtininkus, bet ir meno kūrėjus

     Lapkričio pradžioje Lietuvos gamtos fonde lankėsi ir su pelkių atkūrimo specialistų ir tyrėjų grupe susitiko Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, Masačiusetso Technologijos Instituto (MIT) Architektūros ir planavimo mokyklos tyrėjai, menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, kuruojantys bene vieną neįtikinamiausių pastarųjų metų Lietuvos architektūrinių projektų – „Pelkių paviljonas Venecijoje“ (mūsų šalį atstovauja VšĮ „Architektūros fondas“).

 

Meno ir gamtosaugos specialistų diskusija Lietuvos gamtos fondo būstinėje. Nomedos Urbonienės nuotrauka

     2018 m. gegužę projektas bus pristatytas Venecijos architektūros bienalėje.  Menininkai teigia, kad šalies reprezentavimas bienalėje prilygsta dalyvavimui olimpinėse varžybose. Taigi, kitąmet Lietuva pirmą kartą pristatys nacionalinį paviljoną šioje architektūros olimpiadoje. Lagūnos vandenyse plūduriuojantis paviljonas atsiskleis modernius XXI a. architektūrinius sprendinius, kvies į nematerialius diskursus ir sieks įvairialypės edukacinės praktikos, įkvėptos motinos-gamtos sutvertos ir jau ne vieną tūkstantmetį skaičiuojančios idealios ekosistemos – krašto gamtos istorijos metraščio – pelkės kasdienybės.

 

     Susitikimo dalyviai dalinosi savo idėjomis, patirtimi ir sumanymų metmenimis. Pelkių paviljonas – ne dirbtinė fizinė pelkės imitacija, o žinia žmonėms – ypač tiems, kurių gyvenimo būdas laiko juos įkalinęs miesto dulkėse ar bedeguonėje virtualioje erdvėje. Pelkė nėra bauginanti erdvė, o planetos plaučiai ir inkstai, valantys mūsų orą ir vandenis, pelkė – gamtinė sistema, galinti prislopinti ir nutolinti klimato kaitos ir pasaulinio vandenyno lygio kilimo pavojus.

 

Profesorius Romas Pakalnis pasakoja apie Aukštumalos svarbą pasaulio pelkėtyros mokslui. Nerijaus Zableckio nuotrauka

Pirmojo oficialaus „Pelkių paviljono“ pristatymo Lietuvos visuomenei metu (Nacionalinė dailės galerija, Vilnius, 2017 10 12) nepamiršta ir Aukštumalos aukštapelkė, ir AUKŠTUMALOS projektas. Jūratės Sendžikaitės nuotraukos

        Kita vertus pelkė neabejotinai teikia pažinimo džiaugsmą, skatina kūrybiškumą, padeda atkurti mūsų dvasinę pusiausvyrą. Tą gali pajusti tik pats apsilankęs natūralioje pelkėje ir nugalėjęs mistifikuotą baimę jai. Vieną lapkričio šeštadienį naujus potyrius išgyveno ir „Pelkių paviljono Venecijoje“ projekto grupė, kartu su Lietuvos gamtos fondo pelkių saugotojais ir atkūrėjais, aplankiusi Aukštumalos aukštapelkę Nemuno deltoje.

 

     Tikimės, kad kelių valandų žygis po rudeninę samanų ir vandens šalį Aukštumaloje paviljono kūrėjams sukels naujų idėjų. Galbūt jas aptiks ir pajus „Pelkių paviljono Venecijoje“ lankytojai?

 

     Suprantama, meno atstovai pelkę mato kitomis akimis, jaučia savomis juslėmis ir galbūt vertina ją kiek kitaip nei gamtininkai, bet globalios klimato kaitos problemos suvokimas gana aiškus: mąstykime, kurkime ir kol ne vėlu bandykime kartu spręsti problemas.

 

     Motinos-gamtos patyrimas ir kūryba tūkstantmečius kūrė aukštapelkes – „vandens kupinus sausumos kalnus“, o ką mums po gero pusmečio pasiūlys meno atstovai?

 

NEKANTRIAI LAUKIAME!

 

     Daugiau apie projektą „Pelkių paviljonas Venecijoje“ galite rasti

http://www.ltkt.lt/naujienos/224-pelkiu-paviljonas-arba-nacionalinio-paviljono-statyba-venecijoje.html

http://archfondas.lt/lt/venecijos-bienale/irasas/kurybines-dirbtuves

 

Žygio metu Aukštumalos aukštapelkėje. Nerijaus Zableckio nuotrauka