Aukštumalos aukštapelkė

Aukštumalės aukštapelkė yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Šilutės rajono Kintų seniūnijoje, šiaurinėje Nemuno deltos regioninio parko dalyje, 6 km į šiaurės vakarus nuo Šilutės, tarp Krokų Lankos ežero, Tenenio ir Minijos upių žemupio.

 

Weber Augstumal

Aukštumalos pelkė – pirmoji pasaulyje mokslinėje monografijoje aprašyta aukštapelkė (C.A. Weber, 1902: Über die Vegetation und Enstehnung des Hochmoors von Augstumal im Memeldelta mit vergleichenden Ausblicken auf andere Hochmoore der Erde).

 

Daugiau kaip 100 metų trunkantys durpių kasybos darbai rytinėje pelkės dalyje turi neigiamą įtaką neeksploatuojamai vakarinei aukštapelkės daliai, kuri nuo 1995 m. yra paskelbta Aukštumalos telmologiniu draustiniu. Draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti ir renatūralizuoti Aukštumalės pelkinę ekosistemą, pasižyminčią ežerokšnių kompleksais, vertingomis buveinėmis, retų ir nykstančių rūšių augalija bei gyvūnija.

 

Santykinai natūrali išlikusi tik vakarinė  aukštapelkės dalis su vertingomis buveinėmis ir daugiau nei 300 pelkinių ežerėlių.

 

Ši pelkė, kaip ir visa Nemuno deltos regioninio parko teritorija, yra įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų ir NATURA 2000 saugomų teritorijų sąrašus.

 


 

Europinės svarbos buveinės

Europinės svarbos natūralios buveinės saugomos 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos ir floros apsaugos, kitaip – Buveinių direktyvos pagrindu. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – visomis priemonėmis užtikrinti palankią buveinių ir rūšių apsaugos būklę, įjungiant jas į saugomų teritorijų tinklą, vadinamą NATURA 2000. Lietuvoje yra 53 tipų Europos svarbos natūralios buveinės.

Aukštumalos telmologiniame draustinyje galite pamatyti 5 tipų Europinės svarbos natūralias buveines: aktyvias aukštapelkes (7110*), degradavusias aukštapelkes (7120), pelkinius miškus (91D0*), natūralius distrofinius ežerus (3160) ir plikų durpių saidrynus (7150).

Pavadinimas
Aktyvios aukštapelkės

Šiek tiek mažiau nei pusę draustinio teritorijos (apie 47%) dengia aktyvios aukštapelkės (7110*) – nepažeistos arba mažai pažeistos, maitinamos tik lietaus ir sniego tirpsmo vandens pelkinės buveinės, kurių durpiniai dirvožemiai yra rūgštūs, įmirkę, neturtingi mineralinių medžiagų ir deguonies. Centrinėje ir vakarinėje draustinio dalyse vyrauja plyninės aktyvių aukštapelkių bendrijos su ištisine kiminų (Sphagnum sp.) danga, paprastosiomis spanguolėmis (Oxycoccus palustris), vabzdžiaėdėmis apskritalapėmis ir ilgalapėmis saulašarėmis (Drosera rotundifolia, D. anglica), saugomomis kupstinėmis kūlingėmis (Trichophorum cespitosum), baltosiomis saidromis (Rhynchospora alba), kupstiniais švyliais (Eriophorum vaginatum), siauralapėmis balžuvomis (Andromeda polifolia), pavieniais žemaūgiais paprastųjų pušų (Pinus sylvestris) medeliais ir kt. augalais.

Degradavusi aukštapelkėDegradavusių aukštapelkių (7120*) buveinės įsikūrusios draustinio pakraščiuose greta durpių kasybos laukų bei grioviais apsausintų aktyvių aukštapelkių vietoje, t.y. ten kur dėl žmogaus veiklos yra stipriai pažeistas natūralus gruntinio vandens režimas. Šios buveinės paplitusios 12% draustinio teritorijos. Apsausėjusiai buveinei būdinga nunykusi kiminų danga. Dėl suintensyvėjusio durpių skaidymosi dirvožemis praturtėja mineralinėmis medžiagomis, todėl buveinėse ima stiebtis iki tol žemaūgiais buvę paprastosios pušies (Pinus sylvestris), karpotojo ir plaukuotojo beržų medžiai (Betula pubescens, B. pendula), plečiasi krūmokšnių, ypač šilinių viržių (Caluna vulgaris), sąžalynai. Tokiose buveinėse atkūrus pelkėdarai palankų hidrologinį režimą palaipsniui (per keletą dešimtmečių) atsikurs aktyvioms aukštapelkėms būdinga durpes formuojanti augaliją.

DSC03991 Pelkiniai miškai (91D0*) dengia mažiau nei 1 % draustinio teritorijos. Jie įsiterpia į aktyvių aukštapelkių buveines tose vietose, kur durpės klodas yra plonesnis arba labiau susiskaidęs, o gruntinio vandens lygis aukštas, nors ir žemesnis nei juos supančiose aktyviose aukštapelkėse. Tai miškai, kuriuose medžių ardus sudaro paprastoji pušis (Pinus sylvestris), karpotasis bei plaukuotasis beržai (Betula pubescens, B. pendula), žolių ir krūmokšnių arde vyrauja pelkinis gailis (Ledum palustre), auga vaivorai (Vaccinium uliginosum), bruknės (V. vitis-idaea), avietės tekšės (Rubus chamaemorum), samanų dangoje vyrauja kiminai (Sphagnum sp.).

Aukštumalos aukštapelkė garsėja natūralių distrofinių ežerų buveinėmis (3160). Nors priskaičiuojama per 380 įvairaus dydžio (didžiausias – 0,20 ha ploto) ir būklės ežerų, tačiau visiems kartu tenka tik kiek mažau nei 1% visos draustinio teritorijos. Distrofinių ežerų ypač gausu centrinėje, DSC_0448rytinėje ir vakarinėje pelkės dalyse. Dažniausiai jie telkšo aktyvių aukštapelkių ir pelkinių miškų apsuptyje. Didžiausi ežerai yra rytinėje draustinio dalyje, kur patiria stipriausią sausinamąjį poveikį, kadangi yra arčiausiai pelkės krašto, besiribojančio su durpių kasybos laukais.

Plikų durpių saidrynaii 7150 tikslesne Pionierinės plikų durpių saidrynų (7150) bendrijos aptinkamos natūraliai vandens, šalčio ar gaisro pažeistose pelkės plotuose ant drėgnų plikų durpių ir praplaišose. Šių buveinių fragmentų galite aptikti šiaurės rytinėje draustinio dalyje (gaisravietėje). Durpės paviršių dengia reta žolinių augalų danga, kurioje vyrauja baltoji saidra (Rhynchospora alba), greta jų gali augti pavienės apskritalapės ar ilgalapės saulašarės (Drosera rotundifolia, D. anglica), kartais – negausūs krūmokšniai. Samanų danga neišsivysčiusi arba labai menka.

Beveik 40% draustinio teritorijos buveinių yra stipriai pakeistos arba degradavusios, dėl to neatitinka europinės svarbos buveinėms keliamų minimalių reikalavimų. Šios buveinės paplitusios antropogeninės veiklos (sausinimo sistemų tinklas, durpių kasyba ir kt.) pažeistuose telmologinio draustinio pakraščiuose, kur aukštapelkę juosiančioje 40–400(500) metrų pločio juostoje vyrauja sumedėjusi augalija.

Gamtinės vertybės

Aukštumaloje aptinkama virš 200 augalų rūšių. Net 10 iš jų įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Bene geriausios būklės yra kupstinės kūlingės (Trichophorum cespitosum) populiacija. Aktyvių aukštapelkių plynėse šie augalai formuoja tik Vakarų Lietuvos pelkėms būdingas švylinio kūlingyno bendrijas. Aukštumala yra vienintelė aukštapelkė Lietuvoje, kurioje aptinkamos tyrulinės erikos (Eric tetralix) ir šukelinio kimino radavietės (Sphagnum imbricatum). Ežerus supančiuose pelkiniuose ežeruose 2012 m aptikta raistinė viksva (Carex magellanica).

Tyrulinė erika (Erica tetralix)

Tyrulinė erika (Erica tetralix)

Aukštumalos pelkės teritorija priklauso Nemuno Deltos Regioniniam parkui, per kurį eina ne tik Arktikos–Europos–Rytų Afrikos paukščių, bet ir įvairių šikšnosparnių bei drugių rūšių migracijos keliai. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 4 žinduolių, 18 paukščių ir 5 vabzdžių rūšys.

tikutis_2kamanos

Tikutis (Tringa glareoloa)

Teritorija ypatingai svarbi retoms Lietuvoje pelkinių paukščių rūšims. Aukštapelkės plynėse ir raistuose peri ar migracijų metu aptinkami Lietuvos raudonosios knygos rūšių paukščiai: dirviniai sėjikai (Pluvialis apricaria), didžiosios kuolingos (Numenius arquata), tetervinai (Tetrao tetrix), pilkosios gervės (Grus grus).

Golden plower (Pluvialis apricaria). L. Jarašius photo

Dirvinis sėjikas (Pluvialis apricaria). L. Jarašius nuotr.

Yra duomenų apie tikučių (Tringa glareola) ir plėšriųjų medšarkių (Lanius excubitor) perėjimą.

Aukštumala žemėlapyje